Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Veiviržo kairiajame krante. Aikštelė trapecinė, pailga R­-V kryptimi, 37 m ilgio, 34 m pločio R gale, 11 m pločio V gale, žemesniu V galu. Jos R krašte supiltas 3 m aukščio, 20 m pločio pylimas, kurio išorinis 5 m aukščio šlaitas leidžiasi į čia buvusį griovį ir už jo esantį papilį. Papilio aikštelė keturkampė, orientuota V-­R kryptimi, 35 m ilgio, 70 m pločio. Aikštelės P krašte supiltas 0,3 m aukščio, 6 m pločio pylimas, kurio išorinis 1,3 m aukščio šlaitas leidžiasi į čia buvusį griovį, už kurio yra antras 0,8 m aukščio, 8 m pločio pylimas. Š pusėje papilys nuo gretimų aukštumų atskirtas 8 m pločio, 4 m gylio grioviu, R besijungiančiu su natūralia dauba. Šlaitai statūs, 15 m aukščio.

Šlaitai į Veiviržo slėnį nuslinkę. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais, papilio aikštelė dirvonuoja.

Jis žinomas ir Vilkių vardu.

1905 m. L. Kšivickis aikštelėje iškasė duobę, aptiko 45 cm storio kultūrinį sluoksnį.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. - XIII a.

Pasiekiamas Veiviržėnų-­Balsėnų keliu pravažiavus Veiviržą, pakilus iš jo slėnio, pasukus į dešinę (P) pro čia esančius ilgus barakus ir pavažiavus lauko keliuku 400 m (yra neprivažiavus sodybos, priekyje, dešinėje -­ matyti grioviu apsupta papilio aikštelė).

Lit.: Покровский, 1899, c. 95; LAA, p. 178 (Nr. 800).