Piliakalnis įrengtas Vėlio ežero R krante esančioje atskiroje kalvoje. Aikštelė ovali, pailga R–V kryptimi, 35x26 m dydžio, iš visų pusių juosiama 1,5–2 m aukščio, 14 m pločio pylimo. PR pašlaitėje yra 3 m pločio terasa, kurios išorinis 1,5 m aukščio šlaitas
leidžiasi į 8 m pločio, 0,3 m gylio griovį, už kurio supiltas 12 m pločio, 0,5 m aukščio
pylimas. Šlaitai – 12–30 (P) m aukščio. Piliakalnį apardė neužkastos 1907–1908 m.
tyrinėjimų vietos. Apaugęs lapuočiais medžiais ir krūmais.
1907–1908 m. V. Kaširskis Š ir ŠR aikštelės dalyje ištyrė daugiau kaip 100 m2 plotą,
padarė Š šlaito pjūvį. Rastas iki 5 m storio kultūrinis sluoksnis, kurio apatinis horizontas
su brūkšniuota keramika datuojamas pirmaisiais amžiais po Kr., viršutinis – XI–XIII a. pradžia. Pastarajame aptikta prie pylimo vidinės pusės priglaustų medinių pastatų
liekanų (sienos išliko iki 7 vainikų), rasta žiestos keramikos, įvairių XI–XIII a. dirbinių: geležinių kirvių, peilių, ietigalių, strėlių antgalių, pjautuvas, šiferinių verpstukų,
žalvarinių antkaklių, apyrankių, segių, pakabučių, apkalėlių, stiklinių karolių, žąslų
ir balnakilpių. Piliakalnyje stovėjusi pilaitė buvo sunaikinta puolimo metu.
Į ŠR, R, PV–ŠV nuo piliakalnio 3,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1989 m.),
kurios iki 70 cm storio kultūriniame sluoksnyje rasta brūkšniuotos, lygios ir žiestos
keramikos, židinių, molinis verpstukas.
Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia ir XI–XIII a. pradžia.
Pasiekiamas iš Ignalinos–Ceikinių plento pasukus Urviniškės–Senojo Daugėliškio keliu, pavažiavus 1,2 km (yra keliui kylant iš daubos, dešinėje (R), papėdėje šalia kelio
stovi betoninis paminklas).
Lit.: Покровский, 1893, c. 51; Отчёт, 1910, c. 106–107; Отчёт, 1912, c. 161–163; Tarasenka, 1956, p. 57–58; Daugudis, 1961; LAA, p. 106 (Nr. 426); Zabiela, 1990b; 1992e, p. 118.
