Pirmasis piliakalnis (Gedimino Kapas) įrengtas Nemuno ir Veliuonos santakoje esančiame aukštumos kyšulyje. Aikštelė keturkampė, pailga R-V kryptimi, 54x25 m dydžio. Aikštelės Š dalyje yra apie 10 m skersmens, 2 m gylio duobė-griovys, kuris gali būti ir aikštelę į 2 dalis skyrusio griovio liekana, užversta P dalyje (L. Kšivickis 1912 m. jos dugno nepasiekė net 8 m gylyje). Aikštelės V gale supiltas 15 m ilgio, 2,5 m aukščio, 20 m pločio pylimas plokščiu 10 m skersmens viršumi. Už pylimo iškastas 30 m pločio, 17 m gylio griovys, skiriantis piliakalnį nuo papilio. Šlaitai statūs, iki 30 m aukščio. Aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę retais medžiais.
Papilys (Pilies Kalnas) yra į V nuo piliakalnio, už griovio. Aikštelė keturkampė, pailga V-R kryptimi, 150x40 m dydžio. Jos V krašte nuo toliau esančios aukštumos iškastas 12 m pločio, 4 m gylio griovys. Šlaitai statūs, 30 m aukščio. Aikštelės kraštuose minimi buvę mūrai. Aikštelė dirvonuoja, šonai apaugę paskirais stambiais medžiais.
Piliakalnį ir papilį apardė įvairi žmonių veikla, aikštelės Š dalis nuplauta Veliuonėlės. Piliakalnis tvarkomas: įrengti laiptai, smarkiai išretinti medžiai, sustabdyta šlaito erozija į Veliuonėlę. Laiptai į papilį įrengti iš PR pusės, priėjimą prie jo nuo Veliuonos bažnyčios pusės apsunkino į V nuo papilio įsikūręs gyventojas, uždaręs nuo seno buvusį taką aukštumos P kraštu ir lankytojus privertęs lipti Š šlaite įrengtais laiptais.
V ir P papėdėse 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1992, 1995, 2003 m. Joje rastas 30 cm storio kultūrinis sluoksnis su žiesta keramika, arbaletiniu strėlės antgaliu, žalvarinėmis pasaginėmis segėmis.
1912 m. piliakalnio aikštelę - iš viso apie 1000 m2 plotą tyrinėjo L. Kšivickis ir T. Daugirdas. Panašu, kad buvo ištirtas tik viršutinis kultūrinio sluoksnio horizontas. Aptikta sudegusių pastatų dalių, daug apdegusio molio, akmenų grindinių, apdegę dviejų 25-35 metų vyrų griaučiai, žiestos keramikos, nemažai strėlių, ypač arbaleto, antgalių ir kitų XI-XIV a. radinių, gyvulių kaulų, sudegusių grūdų.
Piliakalnyje stovėjo Junigėdos (po 1319 m. Veliuonos) pilis, pastatyta 1291 m. balandį. Jau statybos metu ją nesėkmingai bandė užimti kryžiuočiai. Jie pilį puolė gana dažnai: 1292 m. birželį, 1293 m. žiemą (sudegino du papilius), 1293 m. liepos pabaigoje (vėl sudeginti papiliai), 1313 m., 1314 m. rudenį (užėmė ir sudegino papilį), 1317 m. (vėl sudegino papilį), 1318 m. rudenį (sudegino papilį), 1319 m. balandį (sugriautas papilys), 1339 m. žiemą. Ir tik 1348 m. rugpjūtį po 4 dienų apgulos ją užėmė ir sudegino. 1349 m. Veliuonos pilį lietuviai atstatė. Ją kryžiuočiai nesėkmingai puolė 1357 ir 1360 m. 1363 m. balandžio mėnesį magistras Vinrichas, nuniokojęs Naujojo Kauno ir Pieštvės pilis, atsitraukdamas apsupo Veliuonos pilį, įsistiprino palei ją ir panaudodamas apgulos mašiną ketvirtą dieną ją užėmė. Pilis buvo sudeginta, o jos pylimas nuskleistas. Tačiau Veliuonos pilis buvo atstatyta dar kartą ir išstovėjo iki 1367 m. rugpjūčio 8 d., kai magistrui su kariuomene pasirodžius šalia pilies, ją sudegino patys gynėjai, prieš tai pasitraukę iš pilies. Trečią kartą Veliuonos pilis atstatyta 1411 m. vasarą, joje palikta stipri 400 vyrų įgula. Spėjama, kad ši pilis buvo pastatyta ankstesnės pilies papilio (Ramybės Kalno) vietoje. Ji tapo svarbių didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos diplomatinių susitikimų su Ordino atstovais vieta (jie vyko 1416 m. spalio 15-17 d., 1418 m. spalio 13-22 d. ir 1420 m. rugsėjo 8-11 d.). Čia 1423 m. gegužės 8, 9-18 d. vykusio tokio susitikimo metu buvo ratifikuota 1422 m. rugsėjo 27 d. sudaryta Melno taikos sutartis, pagal kurią vakarinės Lietuvos sienos išliko iki XX a.
Piliakalnis datuojamas XIII-XV a. pradžia.
Pasiekiamas JurbarkoKauno plentu (141) Veliuonos centre pasukus į Š (ŠR kalnas - pagrindinis piliakalnis, ŠV - papilys).
Lit.: Dowgird, 1889a, p. 382-384; Покровский, 1899, c. 135-136; Krzywicki, 1925, p. 240-241; 1928, p. 169; Tarasenka, 1956, p. 73-75; Kulikauskas, Kulikauskienė, Tautavičius, 1961, p. 369-370; LAA, p. 179 (Nr. 804-805); Gliogeris, 1992, p. 104; Tautavičius, 2001, p. 67-70, 77; Batūra, 2001; Žalnierius, 2002a; Kvizikevičius, 2001, p. 111-113.
